kreditas: Jen B. PetersMano mama ir aš laikėme rankas, kai kartu perėjome bibliotekos automobilių stovėjimo aikštelę, delnai prakaituoja Atlantos vasaros karštyje. Jos vestuvinis žiedas gniaužė mano dešinį rausvą pirštą mums einant. Kita vertus, priglaudžiau vasaros skaitymo sąrašą ketvirtai klasei.
Įėjusi į vidų, mama išlygino susiraukšlėjusį sąrašą ant apyvartos stalo, pirštu braukdama žemyn prie knygų sąrašo. „O,„ Slaptas sodas “, - sakė ji. "Jums patiks ši istorija". Mes ištraukėme iš lentynos žaliai uždengtą knygą ir aš vis dar prisimenu tą bjaurų kvapą: tai buvo laisvės kvapas.
Man buvo devyneri, ir kiekvienas mano mamos judesys kalbėjo jaukumo kalba. Subtilus jos losjono kvapas, užkrečiamas kikenimas, tai, kaip ji man už ausų susekė laisvus plaukus: tai buvo inkarai, kurie pririšo mane prie žemės.
Ir ji buvo teisi, aš labai mylėjau tą knygą. Aš atsistojau prieš miegą, praleisdamas naktį vieną šviesos gurkšnį. Svirpliai garsiai čiulbėjo supykstančiame liepos ore, kai skaičiau, puslapiai gaudydami kiekvieną įsijungė mano lelijos žiedų pūką. Mano mama, tėtis ir vyresnis brolis guli miegodami priešais salę, jų skrynios kyla ir krinta, kad kvėpuoja.
Po kelių savaičių mama ir aš kartu grąžinome tą knygą. „Išmeskite ir įkiškite į lizdą“, - ji pakvietė iš „Buick“ stoties vagono, pagaminto iš medienos, standartinės buvimo namuose-motinos kainos 1985 m., - kai patraukėme prie bordiūro. Schwunk, čiuožykla nusileido. Man patiko garsas.
Tačiau po keturių mėnesių įvyko tragedija.
Šlapias, šlapias, viskas lašėjo šlapia. Šimtai žmonių susirinko palaidoti mano motinos, nes lietaus lašai pilamas ant ištiestų skėčių ir užkabinami pečiais žemiau. Visa mūsų bendruomenė buvo šokiruota. Kaip tai galėjo nutikti? Ministras kalbėjo, o aš žiūrėjau į Bibliją jos rankose stebėdamasi: „Ar aš padariau ką nors blogo?“ Tai buvo smegenų aneurizma. Ji staiga mirė miegodama, būdama 43 metų.
Jaučiausi neapsigavusi. Ir per kelerius ateinančius metus aš rūpinosi mama, ilgėjausi namų jausmo. Kai aš eidavau į draugų namus, matydavau, kaip jų mamos pažvelgia į jas akimis, sakančiomis: „Aš mirsiu už tave“. Buvau pavydus. Motinos žvilgsnis sukelia tai, kad visos baimės ištirpsta.
"Jūs neturite mamos!" draugo jaunesnysis brolis kartą man rėkė, tarsi man reiktų priminimo.
Vis dėlto mano likusi šeima buvo miela ir buvau dėkinga: mielas ir juokingas vyresnis brolis, sentimentalus ir meilus tėvas. Vėliau prie mūsų vidinio rato prisijungė maloni pamotė ir patėvis.
Netrukus po to, kai mirė mano mama, mūsų šeima kiekvieną vasarą pradėjo praleisti dvi savaites Voverių saloje - mažoje mažoje bendruomenėje prie Boothbay uosto, Meino kranto. Dažnai būdavo rūko permirkusios dienos, leidžiančios daug skaityti. Vienos iš pirmųjų mūsų kelionių metu aš užkopiau akmeniniais laiptais į seną medžio drožlių biblioteką. Aš pasirinkau C. S. Lewiso kūrinį „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“.
Grįždami į mūsų nuomojamus namus, pūtė rūko signalai, kai pasigedau žavaus, sniegu padengto Narnijos pasaulio. Naktį buvau vėlai, kad galėčiau baigti paskutinius skyrius, jausdamasis, lyg būčiau asmeniškai įsivaizdavęs savo fantazijos kraštą, kai įlipau į savo krekingo lovą ir baigiau didįjį nuotykį.
Kitose šeimos kelionėse aš sėdėjau su geltonu „Walkman“ prie mano rankinio, ausinės įjungtos. Mano mintys keliavo per erdvę ir laiką, ir net į nežinomą penktosios dimensijos teritoriją Madeleine L'Engle filme „Laimė raukšlėje“.
Šios knygos tapo mano gyvenimo akmenimis. Literatūroje radau atsakymus į pačius baisiausius klausimus - tuos, kurių būčiau uždavusi mama. Kad ir koks gyvenimas mane užklupo, buvo knyga, jei ne visa lentyna pilna, kuri man vadovautų. Pasimokydamas apie meilę, draugystę ir santuoką, kreipiausi į Wallace'o Stegnerio „Crossing to Safety“. Norėdami plačiau suprasti socialinę, ekonominę ir rasinę neteisybę, Dave'o Eggerso „Zeitoun“ buvo mano vadovas. Kai perskaičiau Cheryl Strayed „Laukinį“, tikslų vaizdą, koks yra praradimo motinos jausmas, pagaliau jaučiausi suprastas.
Dabar aš gyvenu Marino grafystėje, į šiaurę nuo Auksinių vartų tilto, kur auginu du savo vaikus. Mūsų namų biblioteka yra mano dovana jiems. Ant mūsų lentynos sėdi „Nematoma styga“, kad parodytų mūsų ryšį su visais, net ir mirusiaisiais. Kelios eilutės virš „Bučinio rankos“ primena, kad aš jų pasiilgau, kol jie mokosi. Negalvota knyga apie vorus yra skirta mano sūnui išmokyti, kad taip, nors ir bauginantys, vorai pasaulyje turi prasmingą tikslą.
Knygų skaitymas man visada teikė paguodą, bet ir jaudulio. Kai man pačiai reikia dozės nuotykių, kreipiuosi į Haruki Murakami. Kai pasineriu į keistą ir užburiančią pasakų, tokių kaip „Vėjo vėjo kronika“, fantaziją, žodžiai žodžius gaubia mane šiluma - tarsi saulės jausmas ant jūsų odos po ilgo mėnesio nuobodžiausio lietaus. Aš jaučiuosi šilta, šviesi ir sveika. Kaip motinos gidas, šios literatūrinės kelionės man primena: aš tiesiog maža būtybė milžiniame, besisukančiame egzistencijos tinkle. Aš esu toli nuo visatos centro, esu tik viena iš milijardų būtybių jos begaliniame kelyje. Jaučiu didžiulę paties gyvenimo begalybę, bet tuo pat metu sujungtą ir saugų. Žodžiu: namai.
Aš visur su savimi nešiojuosi knygas, kaip vaikas su apsaugine antklode. Jie renkami mano automobilyje, mano rankinėje, krūvose ant grindų šalia mano lovos, daug kas mano minimalistinio vyro įžeidimui. Niekada nėra planšetinio kompiuterio, „iPhone“ ar „Kindle“. Puslapiai manęs taip nekalba. Tai kvapas. Tai kaulus gniuždantis mano mamos apkabinimas, tarsi pietuose keptos vištienos ar mėlynių voratinklis. Sakoma: „Tavęs čia norima, lygiai taip, kaip esi“.
Mano dukrai praėjusią vasarą suėjo devyneri. Aš ją pavadiniau Marina, po mano mamos - ji turi tuos pačius blondinus plaukus ir rudomis akimis, raukšlė nosyje, kai šypsosi. Ji taip pat yra įžvalgi skaitytoja. Aš ją nuvežiau į mažąją mūsų mažojo Marino apygardos miestelio biblioteką, tokią, kokia yra voverėje. Mes kartu apžiūrėjome „Slaptą sodą“. Pasiėmiau knygą, įkišau nosį tarp puslapių ir įkvėpiau.
Tačiau Marina pasakojo, kad negalėjo patekti į istoriją. Ji dar nebuvo tam pasiruošusi, sakė ji. Taigi mes jį grąžinome neskaitytą. Schwunk.
Bet tai jos laukia.
Kaip židinyje sklindanti ryški liepsna ar žinanti motinos meilės žvilgsnis, aš žinau, kad istorija ją perims per vieną dieną, suvynioti į išmintingo patarimo rankas ir visišką priėmimą. Kai tik ji bus pasirengusi, ji bus ten.
Jackie Ashton yra laisvai samdomas rašytojas, įsikūręs San Fransiske. Šiuo metu ji kuria savo pirmąją knygą.
